BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dievas tikrai yra

Kas galėtų man tikria įrodyti, kad Dievas tikrai yra?


 


Koks nors ateistas gali žongliruoti žodžiais:


 


žmonės įsivaizduoja Dievą, kad nusiramintų ir suverstų kam nors savo bėdas.


 


O aš jums štai ką pasakysiu:


 


Dievas tikrai yra, kai tu gali atleisti.


Štai tu atleidi giminaičiui, draugui, ar kokiam nepažįstamam.


 


O jei gali atleisti savo priešui – čia tai įrodymo viršūnė – tu atleidi priešui  - reiškia Dievas tikrai yra.


 


Nes niekas, kas yra gamtoje negali natūraliai atleisti priešui.


 


Draugui, šeimos nariui dar gali atleisti, dėl to, kad jie tau šį garantuoja, esi įsipareigojęs


 


Bet Priešui  - niekada, aš tam tikria neatleisiu. Mirsiu neatleisiu, darykit ką norite.


 


Šitas man nervų neės daugiau, papuls jis man į rankas.


 


O Jėzus moko priešo meilės.


 


Kas yra priešas?


 


Priešas yra tas, kuris daro pikta, ar linki pikto, kuris griauna gyvenimą.


 


Paprastai i natūraliai reakcijos į tokius dalykus yra dvejopos -  duot atgal ir kuo stipriau, kad jau neatsikeltų ir nenorėtų daugiau daryti blogo. Arba pabėgti ir niekada niekada neturėti ko nors bendro su tuo žmogum. Šito aš niekada negalėsiu pakęsti. Ųitas man yra miręs. Jis yra tuščia vieta.


 


O jėzus moko priešų meilės. Meilės tam, kuris to visai nevertas.


 


Ir kokios čia meilės moko Jėzus?


 


Visai ne tokios: Nieko pamiršk, aš jau atleidau, aš čia nesvarbus, viskas čia gerai, pamiršk.


 


O deja nepasimiršta ir santykiai suskilę. Įžeidimas taip paveikia žmogų, kad štai jam žeidikas tampa nepažįstamu žmogumi.


 


Žmogus, toks, koks jis buvo prieš įžeidimą tampa tiesiog kitoks, tampa nepašįstamu – iš to visai nesitikėta buvo, jis parodė veidą tokį, kokio aš visai nepažinojau.


 


Ir čia Jėzus rodo trečią kelią -  demonstratyviai rodyti meilę, demonstratyviai atstovėti ir laukti kas bus dar.


 


Prisiminkime Mahatma Gandi – jis be jokių ginklų atsistojo prieš ginkluotą nuo asų iki kojų kariuomenę – nepabėgo, ir nedavė athgal bet demonstratyviai stovėjo. Su žodžiais nepuolė ir neišsisukinėjo – bet skleidė pastovumą ir ramybę.


 


To paties moko Jėzus:


Ar tai ne demonstratyvu:


Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį;


kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir palaidinės.
Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tave paėmė


 


Jei kas matė ginčus, tai labiausiai nuginkluoja, kai nuskriaustasis sako: ką tik tiek gali, tik tiek sugebi. Tai išveda iš rikiuotės totaliai.


 


Jėzus buvo toks, kuris savo ramybe, meile ir atleidimu visus priešus išvesdavo iš rikiuoti, kad jei pradėtų mąstyti – ką gi iš tikrųjų daro.


 


Tai yra akis draskantis atleidimas, tai ištikima meilė – kuri atstovi savo.


 


Ši meilė eina už įprastų ribų. Meilės ratas praplatėja net iki meilės priešams.


 


Ši meilė kyla iš Dievo Meilės.


 


Dievas niekada nepalieka r nesielgia kitaip.


 


Kartą pamilęs žmones ir pažadėjęs savo ištikimybę – jis pasilieka kartu ir su tais, kurie yra dėkingi ir to paiso, ir su tais, kurie nėra dėkingi ir nepaiso.


 


Nes žmonių mintyus nėra Dievo mintys ir jo keliai nėra žmogaus keliai. Jsi nesielgia pagal mūsų klaida sir kaltes – jis juk žino kiek mes verti esame.


Būkite gailesti, kaip jūsų dangiškas Tėva syr gailestingas.


 


IR jei tau pavyksta būti gailestingu – atleisti ir atleisti labiausiai nevertam žmogui – atleisti priešui.


 


Istorija apie teisėją.


Istoriją apie skepetas.


 


Pabaiga


Todėl sakau tau atleisk tiems, prieų kuriuos kažką turi.


Atleisk savo priešams – tai bus iššūkis visimes ir pačiam priešui, kuri spradėti mąstyti.


 

Rodyk draugams

Rašyti komentarą