BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Evangelija (Mk 6, 17–19)

Evangelija (Mk 6, 17–19)


    Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.
    Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
    Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.
    Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“
    Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“
    O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“
    Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
    Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.
    Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.


 


Tai ką kalbėjo Jonas buvo labai intriguojančiai.


Tiek jo išvaizda, tiek jo būdas ir minčių dėstymas buvo labai įspūdingas.


Ir kai jau Erodas klausydavo Jono tada jau buvo tikrai prikaustytas žodžių.


 


Ignaco Dvasių skyrimas


Ignacas Dvasinėse pratybose kalba apie taip kaip veikia geroji ir blogoji dvasi mumyse.


Jei žmogus daro nuodėmę po nuodėmės vis grimsta gylyn.


Piktoji dvasia guodziai ir ramina – viskas garai – dar tą gali padaryti pikto ir aną ir tai bus gerai.


O geroji Dvasia atvirkščiai – ji smūgiuoja per sąžinės priekaištus. Ji vis ragina atsiversti. Ir žmogui nelabai geria būna jausmas.


Jei suprastume Dievo malonę kaip lašą vandens – tai tie kurie užkietieja ir traukiasi nuo Dievo vis gylyn ir gylyn – lašas pasiekia akmenuotą širdį su dideliu trenksmu ir tysšką ir kerta, o tie kurie artėja link Dievo tie kaip kempinės švelniai sugeria laša ir vis arčiau vis švelniau.


Taip ir piktoji dvasia , kuri grimstančiu vis padeda greičiau kristi, o tie, kurie priešinasi piktam kabinasi ir trukdo, traukia vis žemyn.


 


Taip Ir Erodas


Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus,


 


 


Žodžiai kuriuos skelbė Jonas negali lengvai būti išrauti iš širdies – jie sminga į širdį ir net galvos nukirtimas neiko nereiškia.


 


Kristaus žinia irgi intriguoja – ji kaip dviašmenis kalavijas pasiekia dvasios ir sielos atšaką, kaip sako Paulius.


TRaigi pasiekia – proto, valios ir jausmus – ir – širdies, dvaisos atšaką.


 


Jis kviečia, truakia į kelionę – į sekimą –


Mistikai kalba apie sielos kelionę į kalnus į dvasinį kelią į sielos gelmes į gilumą.


 


Tas kvietimas dar negarantuoja neklystamumo, ar lengvumo.


Bet troškimą tikrai garantuoja –


Kad net galėtum psakyti pas ką mes eisime – tu turi amžino gyvenimo žodžius.


Tada tas artėjimas jau ne tampa artėti ar tolti – bet vis nauji niuansai, nauji patyrimai – koks yra Viešpats ir ko jis nori, ką jis mėgsta.


 


Kristus ragina mus tapti kaip viakai.


 


Vaikai galėtų čia mokinti mus. Atrodo – pasaulis žiaurus ir keitas. Atrodo neįmanomas gyventi vaikui – bet jis pasitiki tais, kurie globoja, kad jei išgyvens, kad jie bus laimingi – svajoja ir žaidžia  - auga, ugdosi.


 


Taip ir mes Dievo akivaizdoje galie augti ir ugdytis.


 

Rodyk draugams

Rašyti komentarą